kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Ostrauskas


Kostas Ostrauskas (1926–2012) – ryškiausias avangardinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, literatūros istorikas ir kritikas. Ostrauskas sukūrė pokštaujančios ir intelektualios dramos tipą, nuo XX a. vidurio iki XXI a. pirmojo dešimtmečio energingai kreipė lietuvių dramaturgiją modernumo link. Ostrausko dramos
Pypkė (1951), Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–1969) į absurdo teatro tradiciją įrašo ir lietuviškąją dramą.
Ostrauskas gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose (Prienų r.) vargonininko šeimoje. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, išlaikęs konkursinį egzaminą buvo priimtas į Kauno jaunimo teatrą, lankė dramos studiją. 1944 m. artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją, baigė gimnaziją Liubeke, studijavo lituanistiką Pabaltijo universitete Pineberge (Vokietija). Pinebergo DP stovykloje pastatė Vinco Krėvės
Šarūną ir Balio Sruogos Baisiąją naktį. Studijuodamas universitete, lankė dainavimo studiją, koncertavo stovyklose, organizavo studentų gyvenimą.
1949 m. atvyko į JAV, 1952 m. baigė lituanistikos ir slavistikos studijas Pensilvanijos universitete (buvo vienas paskutiniųjų Vinco Krėvės studentų), nuo 1952 m. dirbo šio universiteto bibliotekoje. Sukūrė kelias dešimtis dramos kūrinių, kuriuose išnaudojo nevaržomos kūrybinės laisvės galimybes, – jų neturėjo sovietinėje Lietuvoje likę rašytojai. Literatūros, kultūros istorijos, kritikos ir kitais kultūriniais klausimais rašė į
Literatūros lankus, Aidus, Metmenis, Darbą, Lituanus, Kultūros barus, Metus. Svarbiausiais gyvenimo įvykiais laikydamas savo kūrybą ir kritiką, atsisakė rašyti autobiografiją. Mirė 2012 m. sausio 9 d. Pensilvanijoje (JAV).
Ankstyvojoje kūryboje (šeštajame–septintajame dešimtmetyje) Ostrauskas susitelkė į absurdo teatro poetikos ieškojimus (pirmoji pjesė –
Pypkė, 1951). Panašiu metu pasirodė Eženo Jonesko (Eugène Ionesco) antidrama Plikagalvė dainininkė (1950), Pamoka (1951), Samuelio Beketo (Samuel Beckett) Belaukiant Godo (1952). Aštuntojo–dešimtojo dešimtmečių Ostrausko kūriniuose išryškėjo postmodernizmo idėjos, dramose gausu aliuzijų į lietuvių ir pasaulinės literatūros klasiką. Savitas Ostrausko dramų žanras – mikro ir mini dramos, publikuotos Metmenyse, Kultūros baruose, Metuose, vėliau sujungtos į ciklą Patarlės ir priežodžiai bei Spec(tac)ulum mundi (2003).
Dramų meninę tikrovę Ostrauskas kuria iš gausaus kultūros lobyno – literatūros, muzikos, dailės. Originaliomis dramos ir muzikos sąsajomis pasižymi keturių dramų ciklas
Metai (1968), sukurtas pagal Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) koncertą smuikui Metų laikai. Kalbos muzikalumu ir muzikine forma išsiskiria drama Kvartetas (1969). Dailės kūriniai interpretuojami dramoje Gundymai (1983) pagal Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch) paveikslus. Itin svarbus vaidmuo Ostrausko dramaturgijoje skirtas literatūros klasikai. Jis šmaikščiai polemizuoja su Maironio lyrinėmis baladėmis „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“, su Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) tragedija Hamletas (Duobkasiai, Hamletas ir kiti, Shakespereana), absurdo teatro klasiko Samuelio Beketo kūriniais. Pirmąja lietuvių postmodernia drama laikomoje Ars amoris (1991) kalbama apie meilės nevienareikšmiškumą, veikėjai suburiami iš įvairių epochų kūrinių: čia ir iš Dantės (Dante) Dieviškos komedijos pažįstama Beatričė, ir Servanteso (Cervantes) sukurtas Don Kichotas, ir Šekspyro Hamletas, ir Gėtės (Goethe) Faustas ir daugelis kitų. Monopjesės Vaižgantas veikėjas kalba Juozo Tumo-Vaižganto parašytais žodžiais. Artima Ostrauskui yra parodija – parodijuojama pasaka apie Raudonkepuraitę, Paskenduolė. Ostrausko dramos atstovauja naujajai tragikomedijai, kuri svyruoja tarp prasmės ir beprasmybės, polemizuoja su kitais tekstais, žaidžia skaitytojo erudicija.
Absurdo teatras yra Ostrausko kūrybos dominantė, ypač išryškėjusi naujuose kūriniuose – trijų dalių dramoje
Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–1997) ir dviejų dalių dramoje Who? (Kas?, 1991, 2001). Pastaruoju kūriniu Ostrauskas interpretuoja mįslingiausią Beketo dramą Belaukiant Godo (1952), ieško atsakymo į skaitytojus ir kritikus iki šiol intriguojančius klausimus: kas yra Godo? kas yra už absurdo dramos personažus įkalinusios erdvės ribų? kas stabdo absurdo dramų personažus, kad jie neatidaro „uždarų durų“, nepažvelgia į anapus esančią tikrovę? Absurdo teatras teikia galimybę žmogui atsigręžti į patį save, ir tai, anot Ostrausko, yra jo vertė. Pjesėje Who is Godot? (Kas yra Godo?) kiekvienas anoniminis personažas, ieškantis atsakymo į šį klausimą, pirmiausia turi išsiaiškinti: „kas esu aš?“
Ostrauskui rūpėjo atnaujinti šiuolaikinio skaitytojo požiūrį į literatūros klasiką. Lietuvių literatūros kūrinių ir kūrėjų gyvenimo temomis parašė nemažai pjesių. Pjesėje
Vyskupas Antanas pasitelkė Antano Baranausko dienoraščio fragmentus, dramos Balys iš Baibokų tekstą sukomponavo iš Balio Sruogos laiškų, kūrinių, prisiminimų apie Sruogą, oficialių dokumentų. Balys iš Baibokų atskleidžia ypatingą Ostrausko santykį su Sruoga – tragiškuoju XX a. žmogumi. Ostrauskas vaizduoja Sruogos sugrįžimą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į sovietinę Lietuvą, nuoširdžią viešnelių globą, praskaidrinusią pasiligojusio rašytojo vienatvę, Dievų miško publikavimo bylą, Sruogą žeminusius sovietinių rašytojų kaltinimus, viešus teismus.
Drama
Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–1969) laikoma unikalia lietuvių dramaturgijoje (Bronius Vaškelis). Ostrauskas tęsia Antano Škėmos dramoje Ataraxia (1961) iškeltą aukos ir budelio temą (priešindamiesi prievartos mechanizmui, lietuvis Andrius Gluosnis ir žydas Izaokas nužudo Patarnautoją) – seneliai, kaip ir Škėmos dramos veikėjai, yra ir aukos (senelių vienturtis sūnus žuvo autokatastrofoje), ir budeliai (keršydami už sūnaus praradimą, jie žudo kambarį nuomojančius studentus). Ostrauskas nusikaltimus atskleidžia ne tiesmukai, didaktiškai, o originaliai, tragikomiškai.
Dramaturgas pasakos pradžios formulę „gyveno kartą senelis ir senelė“ pasitelkia vaizduodamas XX a. veikėjus. Gyvenamąjį metą išduoda skaitomos spaudos naujienos – jose kalbama apie nesuprantamą pavojų, kurį kelia atomas, Rytų ir Vakarų politikos chaosas. Ostrausko sukurti personažai seneliai – smurtu pagrįsto, tačiau kultūra, humaniškumu besidangstančio pasaulio metonimija. Seneliai jaučiasi esą likimo aukos, jie negali pamiršti beprasmiškai žuvusio sūnaus, bet kančia nublanksta prieš šaltakraujišką senelių kerštą, tampantį žaismingu žudymo ritualu.
Senelių nuotaikų kaitą Ostrauskas atskleidžia gretindamas vis pasikartojančias jų raudas su garsiai skaitomais spaudos fragmentais. Laikas dar labiau sustiprino kontrastą tarp dviejų skirtingų kalbos stilių – septintojo dešimtmečio išeivių laikraštinė kalba atrodo keista ir komiška, vartojami palyginimai – absurdiški. Remarkose nurodytas kalbos tempas ir dinamika suteikia dramai muzikinio dueto bruožų.
Ostrauskas įvairiais būdais realizuoja absurdo dramoms būdingą įvykių pasikartojimą, pavyzdžiui, sienoje nubrėžti brūkšniai leidžia žiūrovams suskaičiuoti senelių aukas – finalinėje scenoje atsiranda dvyliktas brūkšnys. Žudymo ritualas kartojamas visame trilogijos cikle (
Gyveno kartą senelis ir senelė, Oi grybai grybai, 1990), kol senelių auka tampa pats dramos autorius (Valse triste, 1996–1997).
Dramos formą sukuria spaudos straipsnių temos: veiksmo įžangoje (ekspozicijoje) skaitoma apie absurdiškas derybas, vykusias tarp konfliktuojančių politinių jėgų; kulminacijoje nuskamba patetiškas palyginimas su graikų tragedija, aprašoma koncerte atliekama muzika, asociaciją su žmogžudyste kelia raudona tarsi kraujas pianistės suknelė; atomazgoje atskleidžiamas senelių patiriamas katarsis – įvykdę nusikaltimą, juodu garsiai skaito laikraštyje aprašytą sąvoką „žaismas“. Senelis, perskaitęs pastoralinio žaismo pavyzdį, kuriame „piemenėliai pamiškėje ramioje dienoje savo padirbtais instrumentais švilpauja“, išsitraukia iš kišenės plaktuką – nužudymo įrankį, „prisideda gracingai tartum fleitą prie lūpų ir ima pūsti – pasigirsta švelni pastoralinė melodija“. Skamba Kristofo Gliuko (Christoph Gluck) operos „Orfėjas ir Euridikė“ fleitos solo su orkestru motyvas iš
Palaimintųjų vėlių baleto.
Dramos kompoziciją sudaro trys dalys ir epilogas. Pirmoji dalis baigiasi pasigirdus beldimui į duris – įeina menamas personažas Petriukas. Jį vaizduoja senelių laikomas megztinis, o kai Petriukui reikia kalbėti, tai daro Senelis, prie krūtinės prisidėjęs megztinį. Petriukui išėjus į savo kambarį (seneliams išmetus megztinį pro duris), abu susėda „sudėję lyg maldai rankas“, galiausiai Senelis pakyla ir „nutrepsi į kambarį kairėje“. Prasideda trečioji dalis – laikraštį skaito Senelė, iš kambario sklinda priešmirtiniai Petriuko šauksmai, įtampa pasiekia kulminaciją, kurią Ostrauskas scenoje siūlo sustiprinti netikėtu efektu – seneliai už kojų vietoj nužudyto Petriuko išvelka „šio spektaklio režisierių, vilkintį raudonu megztiniu“ (paaiškinime numatyti atsarginiai ėjimai: „Režisieriui pabūgus šios gėdos, galėtų jį pakeisti autorius (jeigu dar gyvas) arba kuris nors žinomas ir – bent šiuo atveju – pakantrus visuomenės bei kultūros šulas“). Nubrėžus ant sienos dvyliktą brūkšnį, prasideda epilogas. Seneliai sėdi „užsimerkę tarsi nirvanoje“, paskui vėl atsiverčia laikraštį, skaito apie koncerto pabaigą, muziką, kuri „perpildė sielą“, publiką, kuri plojo ir plojo, o tada skubėjo namo, „nes rytoj kita darbo diena“. Ši užuomina atkreipė Senelės dėmesį, ji paėmė naują siūlų giją ir pradėjo vyti siūlų kamuolį. Svajingą senelių nuotaiką papildo komiškas štrichas – režisierius kyšteli galvą pro vienas kambario duris ir atsargiai, kad nepastebėtų seneliai, jau be raudonojo megztinio, rankoje nešdamasis batus, išsliūkina pro kitas duris. Skamba Senelio plaktuku grojama fleitos melodija.
Ostrausko nuomone, kūryba yra kritika plačiąja prasme. Jam ypač rūpi istorinės atminties būklė, stereotipų, kuriais yra apaugusi senoji kultūra, menas, istorija, griovimas. Tačiau toks požiūris nėra nei rūstus, nei moralizuojantis – kuriama žaisminga kritika. Ostrauskas buvo įsitikinęs, kad „literatūra, kaip ir kiekviena kūryba, nemaža dalimi yra žaidimas. Juk ir pats žmogus – tad ir kūrėjas – yra ir
homo ludens – ‚žaidžiantis žmogus‘“, – 1988 m. teigė straipsnyje „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. Save laikė žaidžiančiu žmogumi, – „Esu turbūt homo ludens (Huizinga). Tačiau ‚žaidžiu‘, tikiuosi, ne tuščiai, ne ‚durnių volioju‘, bet prasmingai. [...] Mūsų literatūrai tasai ‚žaidimas‘ tikrai nepakenktų, – šalia sentimentalumo, ji ir per daug rimta“, – teigė 2000 m., atsakydamas į Naujojo Židinio-Aidų anketą. Ostrausko dramaturgija daugiabalsė, įvairiaspalvė, žadinanti vidinį skaitytojo dialogą, provokuojanti – joje kiekviena tezė iš karto sulaukia antitezės.

Aušra Martišiūtė-Linartienė


Kostas Ostrauskas. Gyveno kartą senelis ir senelė.Pokalbis su Kostu Ostrausku.Kostas Ostraukas. Jūratė ir Kastytis.Į NAUJOJO ŽIDINIO-AIDŲ klausimus atsako Kostas Ostrauskas.Kostas Ostrauskas.

Ar žinote, kad...